Empatija yra išmokstama, o ne paveldima
Egzistuoja paplitusi klaidinga nuomonė, kad empatija yra įgimta – kad kai kurie vaikai natūraliai empatiški, o kiti tiesiog tokie nėra. Tyrimai rodo visai kitokią istoriją. Nors gebėjimas jausti empatiją yra įgimtas (žmonės yra užprogramuoti socialiniam ryšiui), empatijos įgūdis – gebėjimas atpažinti, suprasti ir reaguoti į kitų žmonių emocijas – yra išmokstamas. Jis vystosi per praktiką, pavyzdžius ir patirtį. O patirtys, kurios efektyviausiai ugdo empatiją, remiantis vis gausėjančiais tyrimais, yra istorijos.
Harvardo universiteto projektas „Making Caring Common“, viena iš išsamiausių tyrimų iniciatyvų, skirtų etiškų, empatiškų vaikų auklėjimui, nuosekliai nustatė, kad mokymasis per pasakojimus yra empatijos ugdymo kertinis akmuo. Jų tyrimai rodo, kad vaikai, kurie reguliariai įsitraukia į pasakojimus – ypač tuos, kurie pateikia įvairius požiūrius ir emocinius iššūkius – demonstruoja žymiai aukštesnius empatijos rodiklius nei vaikai, kurie to nedaro. Ne šiek tiek aukštesnius. Žymiai aukštesnius.
Kas vyksta smegenyse, kai klausomės istorijos
Neuromokslas suteikė mums nuostabų langą į tai, kodėl istorijos yra tokios veiksmingos ugdant empatiją. Kai klausomės istorijos, mūsų smegenys ne tik apdoroja kalbą. Jos imituoja aprašomą patirtį. Jei veikėjas kopia į kalną, suaktyvėja mūsų motorinė žievė. Jei veikėjas užuodžia gėles, suveikia mūsų sensorinė žievė. Ir svarbiausia, jei veikėjas jaučiasi liūdnas, išsigandęs ar džiaugsmingas, mūsų emociniai centrai reaguoja taip, tarsi mes patys jaustume tas emocijas.
Šis reiškinys, kartais vadinamas neuroniniu susiejimu arba naratyviniu pernešimu, reiškia, kad istorijos iš esmės yra empatijos simuliatoriai. Kiekvieną kartą, kai vaikas išgirsta istoriją, jis praktikuoja gebėjimą jausti tai, ką jaučia kitas. Jie mankština tuos pačius neuroninius takus, kuriuos naudos susidūrę su tikrais žmonėmis, turinčiais tikrus jausmus realiose situacijose. Istorija yra repeticijų erdvė empatiškiems atsakams, kurių jiems prireiks visą gyvenimą.
2018 m. Toronto universiteto Taikomosios psichologijos ir žmogaus raidos departamento atliktas tyrimas parodė, kad vaikai, kuriems reguliariai buvo skaitoma grožinė literatūra, pasižymėjo žymiai geresniais rezultatais atliekant proto teorijos užduotis – gebėjimą suprasti, kad kiti žmonės turi minčių, įsitikinimų ir jausmų, kurie skiriasi nuo jų pačių. Tai yra kognityvinis empatijos pagrindas, kuris buvo sustiprintas tiesiog per sąlytį su naratyvine grožine literatūra. Jokių specialių mokymų. Jokios terapijos. Tiesiog istorijos.

Kai vaikai klauso istorijų, jų smegenys pasyviai neįsisavina žodžių. Jie aktyviai imituoja veikėjo patirtį – suaktyvindami emocines, jutimines ir motorines sritis taip, tarsi vaikas pats išgyventų istoriją. Ši neuroninė simuliacija yra biologinis mechanizmas, padedantis ugdyti empatiją per pasakojimą.
Trys empatijos rūšys (ir kaip istorijos ugdo visas tris)
Psichologai paprastai išskiria tris skirtingus empatijos tipus: kognityvinę empatiją (supratimą, ką galvoja kitas), emocinę empatiją (jautimą to, ką jaučia kitas) ir atjaučiančią empatiją (norą imtis veiksmų padėti). Dauguma intervencijų yra nukreiptos į vieną iš jų. Istorijos, stebėtina, ugdo visas tris vienu metu.
Kognityvinė empatija vystosi vaikams sekant veikėjų, kurių požiūris skiriasi nuo jų pačių, mintis ir motyvaciją. Kodėl veikėjas priėmė tokį sprendimą? Apie ką jis galvojo? Ko jis nežinojo, ką žino skaitytojas? Tai proto teorijos pratimai, natūraliai įterpti į pasakojimą. Emocinė empatija vystosi per mūsų aptartą neuronų susiejimą – veikėjo emocijų išgyvenimą kartu su juo. O atjaučianti empatija vystosi, kai istorijose pateikiamos situacijos, kuriose veikėjui reikia pagalbos, o pagrindinis herojus nusprendžia veikti. Vaikas, susitapatindamas su herojumi, repetuoja norą padėti.
Kodėl personalizuotos istorijos sustiprina poveikį
Štai kur tyrimai tampa tikrai įdomūs tam, ką mes darome Fable. Empatiją ugdantis istorijų poveikis yra tiesiogiai susijęs su tuo, kaip giliai skaitytojas susitapatina su pagrindiniu veikėju. Kuo labiau vaikas mato save pagrindiniame veikėjuje, tuo intensyviau jis simuliuoja veikėjo patirtis ir tuo efektyviau veikia empatijos ugdymo mechanizmai.
Personalizuotos istorijos – istorijos, kuriose vaiko vardas, išvaizda ir realaus gyvenimo kontekstas yra įausti į pasakojimą – sukuria stipriausią įmanomą tapatybę su pagrindiniu veikėju. Kai jūsų vaikas mato veikėją, kuris atrodo kaip jis, turi jo vardą ir susiduria su panašiomis situacijomis, psichologinis atstumas tarp skaitytojo ir veikėjo iš esmės išnyksta. Jie ne stebi, kaip kažkas kitas sprendžia empatijos iššūkį. Jie patys jį sprendžia.
Tai reiškia, kad kai personalizuotoje istorijoje veikėjas susiduria su kuo nors, kas yra kitoks, vienišas, išsigandęs ar kuriam reikia pagalbos, vaikas tą patirtį apdoroja daug gilesniu lygiu nei su bendrinio pobūdžio veikėju. Empatijos pamoka nėra kažkas, ką jie stebi – tai kažkas, ką jie išgyvena patys. Ir būtent ši išgyventa kokybė padeda pamokai įsiminti.
Praktiniai būdai naudoti istorijas empatijai ugdyti
Tyrimai rodo keletą būdų, kurie maksimaliai padidina pasakojimo potencialą ugdyti empatiją. Pirma, rinkitės istorijas, kuriose pateikiamos įvairios perspektyvos – veikėjai iš skirtingų aplinkų, su skirtingais gebėjimais, susiduriantys su skirtingais iššūkiais. Susidūrimas su įvairiomis perspektyvomis yra vienas stipriausių empatijos vystymosi rodiklių. Antra, pasakojimo metu darykite pauzes ir užduokite klausimus, skatinančius įsijausti į kito vietą: „Kaip manai, kaip dabar jaučiasi tas veikėjas?“, „Kodėl, tavo manymu, jis taip pasielgė?“, „Ką tu darytum tokioje situacijoje?“. Šie klausimai suaktyvina kognityvinę empatiją ir pagilina vaiko ryšį su veikėjo emociniu pasauliu.
Trečia, kurkite istorijas, kurios tiesiogiai sprendžia empatijos iššūkius, su kuriais susiduria jūsų vaikas. Jei jūsų vaikui sunku suprasti, kodėl klasės draugas elgiasi vienaip ar kitaip, sukurkite istoriją, kuri nagrinėja panašią situaciją iš kelių pusių. Su Fable galite suformuluoti užklausą, pavyzdžiui: „Istorija apie [vaiko vardas], kuris sužino, kad vaikas, kuris mokykloje visada atrodo piktas, iš tikrųjų namuose susiduria su sunkumais, ir supranta, kad žmonių elgesys ne visada parodo, ką jie jaučia viduje.“ Šios tikslinės istorijos paverčia abstrakčias empatijos sąvokas konkrečia, asmenine patirtimi.

Harvardo ir Toronto universiteto tyrimai pabrėžia, kad istorijos, kuriose pateikiamos įvairios perspektyvos ir personažai, yra ypač galingos empatijos ugdymui. Kai vaikai reguliariai patiria pasakojimus iš kitokių nei jų pačių požiūrių, jie ugdo kognityvinį lankstumą, kuris yra realaus pasaulio empatiškų reakcijų pagrindas.
Harvardo tyrimo „Making Caring Common“ išvados
Harvardo universiteto projektas „Making Caring Common“, vadovaujamas psichologo Richardo Weissbourdo, daugelį metų tyrinėjo, kaip vaikai ugdo empatiją ir ką tėvai gali padaryti, kad palaikytų šį vystymąsi. Jų išvados nuosekliai nurodo, kad pasakojimas yra pagrindinis mechanizmas. Tiksliau, jie rekomenduoja tėvams pasakojimo laiką paversti reguliaria praktika, naudoti istorijas kaip atspirties taškus pokalbiams apie jausmus ir požiūrius bei aktyviai ieškoti istorijų, kuriose veikėjai susiduria su moralinėmis dilemomis.
Viena iš jų ryškiausių išvadų yra ta, kad empatija nėra nekintanti savybė, o įgūdis, kuris stiprėja arba silpnėja priklausomai nuo praktikos. Vaikai, kurie reguliariai užsiima perspektyvos keitimo veikla – o istorijos yra natūraliausia ir maloniausia perspektyvos keitimo forma – laikui bėgant ugdo stipresnius empatijos gebėjimus. Ir atvirkščiai, vaikai, kurie retai susiduria su įvairiomis perspektyvomis ar emociniais pasakojimais, gali susidurti su sunkumais ugdydami empatiją, net jei ankstyvame amžiuje rodė empatijos potencialą. Išvada aiški: nuolatinis įvairiapusių, emociškai turtingų istorijų skaitymas yra vienas iš labiausiai vaiko empatijos ugdymui įtaką darančių dalykų, kuriuos gali padaryti tėvai.
Empatijos bibliotekos kūrimas
Vienas požiūris, kuris gerai dera su tyrimais, yra tai, ką aš vadinu „empatijos biblioteka“ – istorijų rinkinys, apimantis įvairius emocinius ir socialinius scenarijus. Su Fable galite kurti istorijas, kurios sprendžia konkrečius empatijos iššūkius: negalios supratimą, kultūrinių skirtumų valdymą, netekties išgyvenimą, draugo palaikymą sunkiu metu, užstojimą to, su kuriuo elgiamasi nesąžiningai. Kiekviena istorija tampa atskaitos tašku, prie kurio galite sugrįžti, kai jūsų vaiko realiame gyvenime iškyla panašios situacijos.
Personalizuoto pasakojimo grožis yra tas, kad galite sukurti būtent tokias istorijas, kokių reikia jūsų vaikui, tada, kai jam jų reikia. Tradicinės knygos yra nuostabios, bet jos statinės. Jos negali išspręsti konkrečios socialinės dinamikos jūsų vaiko klasėje ar konkretaus emocinio iššūkio, su kuriuo jis susiduria šią savaitę. Dirbtinio intelekto valdomas personalizuotas pasakojimas leidžia kurti istorijas, kurios yra tiksliai pritaikytos jūsų vaiko empatijos ugdymo riboms. Būtent tas konkretumas, kaip rodo tyrimai, yra skirtumas tarp istorijų, kurios yra tik pramoginės, ir istorijų, kurios yra iš tikrųjų transformuojančios.
Pradėkite šį vakarą. Sukurkite istoriją, kuri įstatytų jūsų vaiką į kito žmogaus batus. Paklauskite jo, kaip jautėsi veikėjai. Stebėkite, kaip jis atranda ryšį tarp istorijos ir savo realaus gyvenimo. Tai empatija veiksme – ir kiekviena istorija šį raumenį šiek tiek sustiprina.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kaip istorijos ugdo vaikų empatiją?
Istorijos leidžia vaikams saugiai įsijausti į kito žmogaus vaidmenį. Kai vaikas skaito apie veikėją, kuris jaučia baimę, yra atstumtas ar susijaudinęs, jo smegenyse suaktyvėja panašūs emociniai modeliai. Laikui bėgant, tai sukuria neuroninius kelius tikrai empatijai ir emociniam intelektui.
Ar personalizavimas daro istorijas efektyvesnes ugdant empatiją?
Taip. Kai vaikas yra personažas, rodantis empatiją istorijoje, tai sustiprina jo tapatybę kaip malonaus ir dėmesingo žmogaus. Tai pasikeičia iš „tas personažas buvo geras“ į „aš buvau geras toje istorijoje“ – o tai yra daug galingesnė žinutė.
Kokios yra geriausios istorijos, padedančios auginti gerus vaikus?
Istorijos, kuriose pagrindinis veikėjas padeda kažkam kitokiam nei jis pats, taikiai išsprendžia konfliktą arba supranta kito veikėjo jausmus. Personalizuotos istorijos yra ypač veiksmingos, nes vaikas praktikuoja empatiją būdamas herojumi, o ne pasyviu stebėtoju.



